Sinusitas (simisitis) - prienosinių ančių gleivinės uždegimas. Izoliuotas sinusitas vaikams būna itin retai. Dažniausiai kartu pažeidžiama ir nosies (rinitas), ir prienosinių ančių (sinusitas) gleivinė, todėl rekomenduojamas „rinosinusito" terminas, kuris tiksliau apibūdina ligą. Rinosinusitas yra viena dažniausių vaikų ligų. Ūminė virusinė kvėpavimo takų infekcija bakteriniu rinosinusitu komplikuojasi apie 5-10% vaikų.
Klasifikacija. Skiriamas ūminis, lėtinis ir pasikartojantis vaikų rinosinusitas:
1. Ūminis rinosinusitas yra prienosinio ančio infekcija, kurios simptomai visiškai išnyksta per 12 savaičių.
2. Lėtinio rinosinusito metu prienosinio ančio infekcija, kuriai būdingi neryškūs simptomai, trunka ilgiau nei 12 savaičių.
3. Pasikartojantis rinosinusitas diagnozuojamas, kai ūminio uždegimo epizodai, trunkantys 7-10 dienų, kartojasi keturis ir daugiau kartų per metus; tarp paūmėjimų simptomai visiškai išnyksta.
Etiologija. Ūminis rinosinusitas. Dažniausi vaikų ūminio rinosinusito sukėlėjai išskiriami iš prienosinių ančių sekreto yra Streptococcus pneumoniae (35-42%), Haeniophilus influenzae (30%) ir Moraxella catarrhalis (28%) („Ūminio rinosinusito antibakterinio gydymo vadovas", JAV, 2000). Reikia pažymėti, kad tarp sukėlėjų daugėja Haeniophilus influenzae ir Moraxella catarrhalis padermių, gaminančių Įi laktamazę. Rečiau sinusitą sukelia kitos streptokokų padermės ir anaerobai (3-7%) bei auksinis stafilokokas. Virusai išskiriami apie trečdalį atvejų, apie pusę jų sudaro rinovirusai. Kiti virusai - paragripo, gripo, respiraciniai, sincitijaus, adenovirusai ir enterovirusai. Jei prienosinių ančių punktatai būtų tiriami pačioje susirgimo pradžioje, virusai būtų identifikuojami dažniau.
Bakterinį rinosinusitą predisponuoja virusinė infekcija (peršalimas), virusų virulentiškumas (rinovirusai nepažeidžia virpamojo epitelio, gripo ir adenovirusai - pažeidžia), nosiaryklės kolonizacija patogeninėmis bakterijomis, pasyvus rūkymas, neteisingas nosies šnypštimas.
Lėtinis rinosinusitas. Vaikų lėtinį bakterinį rinosinusitą dažniausiai sukelia tie patys sukėlėjai kaip ir ūminį - Staphilococcus pneumoniae, Haeniophilus influenzae, Moraxella catarrhalis. Dažniau išskiriamas auksinis stafilokokas, a hemolizinis streptokokas, mišri flora, anaerobai - Peptococcus,Poststreptococcus, Bacteroides. Grybeliniais lėtiniais sinusitais kartais serga vyresni vaikai. Lėtinį rinosinusitą predisponuoja veiksniai, sutrikdantys normalų prienosinų ančių angų funkcionavimą, kvėpavimo gleivinės ciliarinę funkciją, sukeliantys kiekybinius ir kokybinius sekreto pokyčius. Pagrindiniai rizikos veiksniai skirstomi į sisteminius - tai alergija, imunodeficitinės būklės, cistinė fibrozė, ciliarinė disfunkcija (Kartagenerio sindromas), gerklų ir ryklės refliuksas, Dauno sindromas, dažnos virusinės kvėpavimo takų ligos (ypač adenovirusinės) ir vietinius - choanų atrezija, adenoidai, nosies pertvaros iškrypimas, svetimkūniai, nosies polipai, akytkaulinė pūslė (bullae elhmoidalis), navikai (nepiktybiniai ir piktybiniai), medikamentinis rinitas, dantų infekcija, traumos. Skirtingai nuo suaugusiųjų, vaikų lėtinio rinosinusito atsiradimui svarbesni ne struktūriniai ostiomeatalinio komplekso (nosies ertmės vidurinės landos anatominių elementų ir į landą atsiveriančių kaktinio, priekinių akytkaulio ir žandinio ančių angų pakitimai, bet sisteminiai veiksniai.
Patogenezė. Prienosiniai ančiai (sinus paranasales) - tai oringi veido skeleto dariniai, per natūralias angas susisiekiantys su nosies ertme. Ančiai pradeda formuotis jau intrauteriniu laikotarpiu, bet mažam vaikui jie dar nepakankamai išsivystę. Skiriami žandinis antis (sinus maxillaris), kuris kūdikio yra žirnio dydžio, su nosies dugnu susilygina 12 gyvenimo metais, akytkaulio antis (sinus ethmoidalis) - kūdikio yra kelios susiformavusios ląstelės, antis visiškai susiformuoja 12-13 gyvenimo metais. Abu šie ančiai rentgenu tiriami nuo vienerių metų. Kaktinio (sinus frontalis) ir pleištakaulio (sinus sphenoidalis) ančių gimus būna tik užuomazgos, ertmių atsiranda 2 metų amžiuje, rentgenu gali būti tiriama nuo 7 metų. Kaktinis antis visiškai susiformuoja apie 20 metus, pleištakaulio - 12-15 gyvenimo metais. Ančių, kaip ir kvėpavimo takų, vidus išklotas daugiasluoksniu virpamuoju epiteliu. Epitelio liaukutės gamina gleives, gleivinės plaukeliai, kryptingai virpėdami, stumia gleives pro natūralias ančių angas nosies ertmės link. Dėl įvairios kilmės gleivinės paburkimo užsidarius ančių angoms, blokuojamas ostiomeatalinis kompleksas, sutrinka ančių ventiliacija ir drenažas, juose kaupiasi sekretas, keičiasi deguonies ir anglies dvideginio santykis, sutrinka virpamojo epitelio funkcija, indukuojamas bakterijų dauginimasis, prasideda ančio gleivinės uždegimas, kuris dar labiau sutrikdo natūralios ančio angos funkcionavimą (tai - vadinamasis Naumano ydingas ratas).
Įsidėmėkite: kiekvieną ūminę vaiko slogą lydi prienosinių ančių gleivinės uždegimas.
Ūminiu rinosinusitu serga įvairaus amžiaus vaikai. Iki 3 metų amžiaus vaikams būdingiausias etmoiditas (kūdikių ūminis etmoiditas sudaro iki 75% visų vaikų sinusitų). Vyresni vaikai dažniausiai serga žandinio ančio uždegimu. Kaktos ir pleištakaulio ančių uždegimai dėl anatominių ypatumų yra reti, gali būti diagnozuojami tik vyresniems vaikams. Jei uždegimas apima visus vienos pusės ančius - vadinama hemisinusitu, jei abiejų - pansinusitu.
Klinika ir diagnostika. Ūminis rinosinusitas. Pagrindiniai simptomai priklauso nuo klinikinės formos ir vaiko amžiaus. Nesunkios formos rinosinusitas nustatomas, jei, praėjus 10 dienų nuo ūminės kvėpavimo takų infekcijos pradžios, išlieka rinorėja, nosies užgulimas, vaikas dažnai kosti ir naktį, ir dieną. Išskyros į nosiaryklę ir ryklės peršėjimas dėl išskyrų nutekėjimo būdingesni vyresniems vaikams. Dėl skausmo maži vaikai būna dirglūs, vyresni vaikai gali nurodyti skaudamą vietą, skundžiasi galvos ir veido skausmu. Kūno temperatūra būna subfebrili ar normali. Sunkaus ūminio rinosinusito atveju simptomai vystosi greitai, būna pūlinė rinorėja, nosies užgulimas, veido ir galvos skausmas, periorbitalinė edema ir didelė kūno temperatūra (> 39°C). Kadangi ūminiam mažų vaikų etmoiditui būdingas periorbitalinio puraus jungiamojo audinio uždegimas, toks vaikas gali būti pirmiausia neteisingai siunčiamas pas okulistą.
Diagnostika remiasi ligos trukme, klinika ir nosies ertmės tyrimu. Bakterinį rinosinusitą galima įtarti, jeigu virusinės infekcijos simptomai (rinorėja, kosulys) trunka ilgiau nei savaitę, intensyvėja, praėjus 5-7 dienoms nuo infekcijos pradžios, ar kai yra simptomų, nebūdingų virusinei infekcijai. Apžiūrint nosies ertmę (mažų vaikų pagrindinis tyrimas yra priekinė rinoskopija), matosi paburkusi, paraudusi nosies kriauklių gleivinė, sekretas nosies ertmėje. Vyresni vaikai gali nurodyti skausmingumą spaudžiant ar perkutuojant ančių projekcijas ar lenkiantis į priekį. Sunkios formos atveju periorbitalinės ar žandinio ančio projekcijos vietoje matosi minkštųjų veido audinių edema. Diagnozė patvirtinama, kai yra ne mažiau kaip trys pagrindiniai simptomai arba tyrimo metu vidurinėje nosies ertmės landoje randama pūlių. Vien tik karščiavimas ir veido skausmas, be kitų simptomų, rinosinusito nerodo.
Įsidėmėkite: išskyrų iš nosies spalvos pasikeitimas nėra patognominis bakterinio rinosinusito simptomas.
Esant nekomplikuotam ūminiam rinosinusitui, bakteriologinis ty rimas vaikams paprastai nėra būtinas. Pasėlis iš ančių yra techniškai sudėtingas (ančio punkcija ir sekreto aspiracija), todėl jis imamas tada, kai gydymas antibakteriniais vaistais, veikiančiais ir (i laktamazę gaminančias bakterijų padermes, yra neefektyvus per 72 vai. arba, kai nustojus vartoti vaistus, liga per savaitę vėl atkrinta, taip pat, kai sergama sunkia klinikine forma, esant imunodeficitinėrns būklėms ir atsiradus pūlinėms komplikacijoms. Tyrimas rentgenu, diagnozuojant ūminį bakterinį rinosinusitą, nėra būtinas. Šis tyrimas vertingas tik diagnozuojant vyresnių vaikų ūminį žandinio ančio uždegimą. Matoma oro skysčio linija, vieno ar kelių ančių pritemimas. Kompiuterinė tomografija indikuotina, esant komplikuotam rinosinusitui.
Lėtinis rinosinusitas. Pagrindiniai lėtinio rinosinusito požymiai yra:
• nosies obstrukcija,
• pūlinės išskyros iš nosies.
Gleivės, nutekančios į nosiaryklę ir besikaupiančios apatinėje ryklės dalyje, dažnai sukelia sausą kosulį (stipresnį naktį). Galvos/veido skausmu skundžiasi vyresni vaikai. Mažiems vaikams šis simptomas gali reikštis vaiko elgesio pakitimais: galvos palenkimu, skruostų trynimu, glaustymusi prie tėvų ar vėsių paviršių. Taip pat vyresni vaikai gali skųstis sutrikusia uosle, metalo skoniu burnoje, prastu apetitu, pasikartojančiu faringitu. Pasunkėjus kvėpavimui pro nosį ir kvėpuojant per burną, iš burnos juntamas nemalonus kvapas. Rečiau sergantys lėtiniu rinosinusitu skundžiasi ausų, akių ar dantų skausmu. Kartais gali kraujuoti iš nosies, patinti veidas, būti subfebrili kūno temperatūra. Dažniausia vaikų lėtinio rinosinusito vieta - akytkaulio antis.
Nekomplikuoto rinosinusito diagnostika remiasi klinika, simptomų trukme (> 12 savaičių), nosies ertmės, nosiaryklės tyrimu. Nosies ertmę galima apžiūrėti, atliekant priekinę rinoskopija (mažiems vaikams galima naudoti otoskopą), užpakalinę rinoskopija (vyresniems vaikams), endoskopinį tyrimą lanksčiu ar kietu endoskopais, mikroskopu. Vertinama nosies gleivinės spalva, apatinių kriauklių paburkimas, atidžiai apžiūrima vidurinė nosies ertmės landa, nustatomas sekreto pobūdis ir vieta (prieš tyrimą reikia anemizuoti nosies ertmės gleivinę), anatominės anomalijos, polipų buvimas (vaikams reti). Taip pat vertinami adenoidai, svetimkūnių buvimas, nosies pertvaros iškrypimas. Atliekant endoskopinį tyrimą, galima paimti išskyrų pasėlį tiesiai iš vidurinės landos. Jei esti indikacijų (komplikuotas lėtinis rinosinusitas, ruošiantis sinusitų chirurginiam gydymui), atliekamas kompiuterinis tomografinis ančių tyrimas. Kai atlikti kompiuterinio tyrimo nėra galimybes, zandiniai ir kaktos anciai ivertinami apzvalginese rentgenogramose. Be to, vaika reikia tirti del alergijos (anamneze, alergologo atliekami tyrimai), imunodeficitiniu bukliu (antikunu stokai nustatyti tiriamas imunoglobulinu IgG, IgA, IgM, IgE ir IgG poklasiu kiekis serume, povakcininis antikunu titras - antikunai pries pneumokoka, H. influenzae, difterija, T ir B limfocitu stoka ar sutrikusi funkcija ir kt), del cistines fibrozes, ciliarines disfunkcijos ir gastroezofaginio refliukso (gastroenterologo, otorinolaringologo konsultacijos).
Diferencine diagnostika. Sinusita reikia skirti nuo uminio ir letinio rinito (alerginio ir kitos kilmes), adenoidu hipertrofijos, nosies svetimkunio, kitu obstrukciniu nosies ligu, dantu ligu, migrenos, akiu ligu (komplikuotas rinosinusitas), trisakio nervo neuralgijos.
Komplikacijos. Rinosinusitas gali sukelti intrakranijines (pulinis meningitas, epiduralinis ar subduralinis abscesas, smegenu pulinys), akiduobės (vokų edema, akiduobės celiulitas, subperiostalinis pūlinys, akiduobės pūlinys, regos nervo uždegimas, centrinės tinklainės arterijos trombozė) komplikacijas, ūminį vidurinės ausies uždegimą. Intrakranijinės ir akiduobės komplikacijos diagnozuojamos, atliekant ančių kompiuterinę tomogramą, sukėlėjui nustatyti imamas pasėlis. Įtarus komplikacijas, ligonis skubiai guldomas į ligoninę, konsultuojamas specialistų komandos, gydomas masyviomis plataus spektro, prasiskverbiančių pro hematoencefalinį barjerą antibiotikų dozėmis į veną. Susiformavus pūliniui, jis drenuojamas chirurginiu būdu.
Gydymas. Ūminio rinosinusito gydymas. Nesunkus vaikų rinosinusitas paprastai gydomas konservatyviai namuose, sunkus ar komplikuotas - ligoninėje. Esant indikacijų, atliekamos ir chirurginės intervencijos.
Konservatyvaus gydymo tikslai:
• sunaikinti ūminį rinosinusitą sukėlusias bakterijas (antibakterinis gydymas),
• mažinti nosies gleivinės paburkimą,
• gerinti ančių ventiliaciją ir sekreto nutekėjimą pro ančių angas.
Antibakterinis gydymas. Antibakterinio gydymo principai - tokie pat, kaip ir gydant ūminį vidurinės ausies uždegimą, nes sukėlėjai yra tie patys (Streptococcus pneiimoniae, Haemophilus influenzae ir Moraxella catarrhalis). Antibakterinis gydymas būtinai skiriamas iš karto diagnozavus ligą, jei nustatomas ūminis pasikartojantis rinosinusitas, taip pat esant sunkiai ligos formai ar komplikacijoms. Jei būklė nėra sunki ir ūminiu rinosinusitu sergantis vaikas paskutines 4-6 savaites nevartojo antibiotikų, skirtinas geriamasis amoksicilinas (45-90 mg/kg per parą) ar antrosios kartos cefalosporinai - cefuroksimo aksetilis (Zinnat) po 20-30 mg/kg per parą ar cefprozilis (Ce/z/7) po 30 mg/kg per parą. Jei gydymas šiais vaistais per 72 vai. nėra efektyvus, skiriama amoksicilinas ir klavulano rūgštis - Augmentin, Curam (amoksicilino komponento po 45-90 mg/kg per parą). Pradiniam gydymui galima skirti geriamąjį trečiosios kartos cefalosporiną - cefpodoksimą ar linkozamidų grupės antibiotiką klindamiciną (pastarasis gerai patenka į kaulinį audinį bei veikia anaerobus). Nerekomenduojama vaikų ūmino rinosinusito gydyti kotrimoksazoliu, klaritromicinu, cefakloru ir doksiciklinu. Vidutinė ūminio rinosinusito gydymo trukmė antibiotikais - 10-14 dienų (jei yra atsakas per pirmas 72 vai.). Naujausiais duomenimis, siekiant išvengti ūminio rinosinusito perėjimo į lėtinę formą, antibakterinio gydymo kursas turi būti ne trumpesnis kaip 14-21 diena. Todėl svarbu žinoti kelias antibiotikų grupes, tinkamiausias ūminiam rinosinusitui gydyti, nes būtini keli kursai.
Papildomai vartotinas ir vietiškai veikiantis antibiotikas, taip pat pasižymintis ir uždegimą slopinančiu poveikiu - fuzafunginas (Bioparox), inhaliuojamas pro nosį.
Ančių ventiliacijos ir sekreto nutekėjimo pro ančių angas gerinimas. Tam tikslui vartojami vietinio ir sisteminio poveikio dekongestantai, mukolitikai, H, histaminoblokatoriai, atliekamas nosies praplovimas.
Vietinio poveikio dekongestantai - a adrenomimetikų lašai į nosį -veikia a, ir <x, adrenoreceptorius, kurių gausu nosies ir kitų viršutinių kvėpavimo takų gleivinės kraujagyslių lygiuosiuose raumenyse. Jiems dėl a adrenomimetikų poveikio susitraukus, mažėja priplūstančio kraujo ir gleivinės apimtys, sekretas geriau nuteka pro sinusų angas (kartais sinusitu sergantys ligoniai pažymi, jog sulašinus į nosį a adrenomimetiko, iššnypščiama „sklidina" nosinė pūlių). Dažniausiai vartojamas ksilometazolinas: kūdikiams lašinama 0,025%, ikimokyklinio amžiaus vaikams - 0,05% tirpalo, mokyklinio amžiaus - 0,05-0,1% tirpalo ar purškiama aerozolio. Galima skirti oksimetazolino ar tetrizolino lašų. Tačiau šių preparatų negalima vartoti ilgesnį laiką dėl medikamentinio rinito pavojaus - negrįžtamo nosies gleivinės virpamojo epitelio pokyčių, kai dėl ilgalaikio a adrenomimetikų vartojimo žūva virpamojo epitelio plaukeliai. Todėl ksilometazolino preparatus kūdikiams lašinti į nosį leistina ne ilgiau kaip 3, vyresniems vaikams - ne ilgiau kaip 5-7 paras. Ypač nosies gleivinės kraujotaką sutrikdo ir maksiliarinio sinusito gydymo rezultatus pablogina selektyvus a2 adrenomimetikas oksimetazolinas. Kai kurių autorių (A. Į. Alario, 1997) duomenimis, vietinio poveikio dekongestantai, gydant vaikų sinusitą, neskirtini ilgiau nei 48 vai, nes, ilgiau juos vartojant, sutrinka sinusų drenažas.
Ilgiau (iki 10-14) dienų gali būti skiriami selektyviniai a] receptorius veikiantys vietiniai dekongestantai, derinami su H2 histaminoblokatoriais (Vibrocil).
Sisteminio poveikio (geriamieji) dekongestantai - tai vaistai (Tylelio! Cold, Sudafcd, Actifed, Coldrcx, Clarinase ir kt.), kurių sudėtyje yra nosies gleivinės paburkimą mažinančių preparatų (paprastai pseudoefedrino ar fenilefrino), H, histaminoblokatorių, mukolitikų (guaifenizinas), taip pat temperatūrą mažinančių preparatų (acetaminofenas).
Šie vaistai veikia pamažu, tačiau ilgai ir pastoviai, gleivinė susitraukia net ten, kur lašai nepasiekia; gydyti šiais preparatais galima ilgai. Bet sisteminiai dekongestantai gali sukelti vaiko neramumą, nemigą, gleivinių džiūvimą, todėl jie labiau tinka vyresnių vaikų sinusitui gydyti.
Mukolitikai skystina pūlius sinusuose, o kai kurie (bromheksinas, ambroksolis) didina mukociliarinį klirensą. Vyresniems sinusitu sergantiems vaikams patartina per parą išgerti ne mažiau 5-6 stiklinių negazuoto vandens - tai irgi skystina gleives ir pūlius.
Nosies praplovimai druskos tirpalu lengvina kvėpavimą, mažina nosies užgulimą, padeda pasišalinti lipniam ar sukietėjusiam sekretui. Tirpalas paruošiamas taip: ketvirtadalis arbatinio šaukštelio valgomosios druskos ištirpinama stiklinėje virinto šilto vandens; šio tirpalo įpurškiama arba įšvirkščiama į nosį. Panašiai veikia filtruotas ir sterilizuotas jūros vanduo (Sterimar), gerinantis sekreto nutekėjimą iš nosies.
Histamino reikšmė rinosinusito patogenezei neįrodyta, bet alerginis veiksnys tikrai svarbus. Todėl H histaminoblokatoriai paprastai skiriami alergiškiems vaikams, gydomiems nuo sinusito, ypač nuo alerginės rinosinusopatijos. Pirmenybė teikiama II kartos H, histaminoblokatoriams (loratadinui, cetirizinui), kurie mažiau džiovina gleivines.
Intranazaliniai steroidai (Rhinocort, Beconase, Fliconase) ir intranazaliniai kromonai {Cromohexal Nasenspray, Tilarin) skirtini ligoniams, kuriems įrodyta alerginė rinosinusito kilmė.
Chirurginis gydymas indikuotinas, esant sunkiai ligos formai ar komplikuotam rinosinusitui. Atliekamas ančių (maksiliarinių) drenažas, tausojančios endonazalinės operacijos, susiformavę pūliniai atveriami okulisto, neurochirurgo.
Lėtinio rinosinusito gydymas. Lėtiniu rinosinusitu sergantį vaiką turi konsultuoti otorinolaringologas.
Konservatyvus gydymas. Gydymo principai tokie pat, kaip ir gydant ūminį rinosinusitą - mažinamas gleivinės paburkimas, gerinama ančių ventiliacija. Rekomenduojamas nosies praplovimas jūros vandeniu, mukolitikai, dekongestantai (dažniau geriamieji sudėtiniai). Vieningos nuomonės dėl antibiotikų vartojimo nėra. Pagrindiniai antibakteriniai vaistai yra amoksicilinas ir klavulano rūgštis bei antrosios kartos cefalosporinai. Įtariant anaerobinę infekciją, skiriami klindamicinas ar metronidazolis. Pradinio gydymo antibakteriniais vaistais trukmė -2 savaitės. Vaistas keičiamas, jeigu po 3 parų nėra efekto. Kai gydymas po 2 savaičių dar nebūna visiškai veiksmingas, skiriamas dar vienas 2 savaičių kursas, keičiant antibiotiką (imamas pasėlis, punktuojant ar atliekant endoskopinį nosies ertmės tyrimą sukėlėjui identifikuoti). Jei simptomai atsinaujina po 2 savaičių, nustojus vartoti vaistus, diagnozuojamas naujas ligos epizodas ir gydoma kaip iš naujo susirgus.
Svarbiausia nustatyti ir pašalinti priežastis, kurios gali sukelti ir palaikyti ligą. Vaikams, kuriems įrodyta alerginė rinosinusito priežastis, gali būti skiriami intranazaliniai steroidai. Jie veiksmingai mažina uždegimą, gleivinės edemą. Kadangi jų vartojimo trukmė yra ilga (vidutiniškai 6 savaitės), rekomenduojami tik saugūs, nesukeliantys sisteminio poveikio, neslopinantys antinksčių veiklos ir augimo preparatai (mometazonas, budezonidas, flutikazonas). Nustačius gerklų ir ryklės refliuksą, gydoma antirefliuksiniais vaistais. Imunodeficitiniams ligoniams, kurių labai susilpnėjęs imunitetas, koreguojama imuninė būklė, išgydomi nesveiki dantys. Skirtinas augalinis preparatas Sinuprent.
Chirurginis gydymas. Esant indikacijų, atliekama adenoidektomija (adenoidų hipertrofija, adenoiditas), tonzilektomija, nosies pertvaros iškrypimo korekcija (vyresniems vaikams). Žandinio ančio punkcija lėtinio rinosinusito atveju daroma retai, dažniau diagnostikos tikslu. Chirurginis ančių drenažas atliekamas, esant komplikuotam rinosinusitui, tai pat, kai konservatyvus gydymas neveiksmingas ar nustačius cistinę fibrozę, choanų polipą. Rinosinusito šiuolaikinio chirurginio gydymo tikslas - tausojančia operacine technika ištaisyti ventiliaciją ir drenažą per natūralias ančių angas, pašalinant ostiomeatalinio komplekso blokadą. Atliekamos endonazalinės ančių operacijos, naudojant mikroskopą ar endoskopą (būtina ligonį ištirti kompiuteriniu tomografu). Dažniausiai šio tipo operacijos vaikams apsiriboja priekine etmoidektomija, per kurią pašalinama procesus uncinatus ir atveriama bullae etlunoidalis, taip pat žandinio ančio antrostomija (natūralios angos atvėrimas). Endonazalinė sfenoetmoidotomija vaikams atliekama retai. Šių operacijų veiksmingumas siekia apie 90%.
Profilaktika. Nosiaryklės gydymas, vakcinacija, alergijos, gastroezofaginio refliukso kontrolė. Bendram organizmo reaktyvumui stiprinti vartojami imunostimuliatoriai (ežiuolės preparatai, ribomunilis, bronchomunalis, Luivac), homeopatiniai vaistai - cinabsinas (Cinnabsin).
