OBSTRUKCINIS BRONCHITAS
Obstrukcinis bronchitas (bronchitis obstructiva) - uždegiminė bronchų liga, kuriai būdingas obstrukcinio pobūdžio bronchų laidumo sutrikimas, pasireiškiantis ekspiraciniu dusuliu.
Epidemiologija. Šiuo metu 20-25% visų vaikų bronchitų vertinami kaip obstrukcinis bronchitas. Ypač dažnai ūminis obstrukcinis bronchitas būna mažiems vaikams, sergantiems ūmine virusine liga. Taip yra todėl, kad pirmaisiais 18 gyvenimo mėnesių 80% plaučių paviršiaus sudaro smulkūs (iki 2 mm skersmens) bronchai, tuo tarpu šešerių metų vaikams - tik 20%. Obstrukcinio bronchito atsiradimui turi reikšmės ir kiti vaikų, ypač iki trejų metų amžiaus, kvėpavimo takų ypatumai (siauri kvėpavimo takai, greitai paburkstanti gleivinė ir jos polinkis į hipersekreciją).
Etiologija. Svarbiausi obstrukcinio bronchito, kaip ir paprasto ūminio bronchito, sukėlėjai yra įvairūs respiraciniai virusai: respiracinis sincitijaus (RS) virusas, paragripo virusas, adenovirusai, rinovirusai, citomegalo virusas ir kt. Ypač dažnai obstrukcinio bronchito atsiradimas siejamas su RS virusine infekcija. Bakterinė infekcija esti reikšminga, kai dėl įvairių priežasčių (bronchų sklaidos defektų, kvėpavimo takų svetimkūnio, lėtinių plaučių ligų, sisteminių ligų ir kt.) pablogėja bronchų apsivalymas, dažnai lydimas mukociliarinio klirenso sutrikimo. Tuomet bakterinė infekcija gali būti labai įvairi: Streptococcus pneumoniae, Haemophilus influenzae, Moraxella catarrhalis ir kt. Pastaraisiais metais vis dažniau nustatomas Mycoplasma pneumoniae ir Chlamydia pneumoniae sukeliamas obstrukcinis bronchitas. Įsidėmėtina, kad bakterinė infekcija įsimeta ne daugiau kaip 5% ligonių. Nėra galutinai aiški fizinių ir cheminių veiksnių reikšmė. Manoma, kad aplinkos oro tarša, įvairūs cheminiai dirgikliai gali skatinti obstrukcinį bronchitą recidyvuoti ir tapti lėtiniu.
Pastaraisiais dešimtmečiais siekiama išaiškinti alergijos reikšmę obstrukcinio bronchito atsiradimui ir pastarojo ryšį su bronchų astma.
Patogenezė ir patologinė anatomija. PSO ekspertų komitetas apibūdina kvėpavimo takų obstrukciją kaip jų susiaurėjimą arba okliuziją. Obstrukcija gali atsirasti todėl, kad bronchų spindyje kaupiasi gleivės, dėl bronchų gleivinės edemos sustorėja jų sienelė, susitraukia bronchų raumenys, sumažėja plaučių retrakcijos jėga. Mažiems vaikams kvėpavimo takai obstrukcinio bronchito metu daugiausia susiaurėja todėl, kad būna ryški bronchų gleivinės edema ir bronchų spindyje kaupiasi gleivės.
Kaip ir paprastajam ūminiam, taip ir obstrukciniam bronchitui prasidėti turi reikšmės predisponuojantys veiksniai: vaiko peršalimas arba peršilimas, užterštas aplinkos oras, pasyvus rūkymas, alkoholinis vaisiaus sindromas, nepalankios gyvenimo sąlygos, vaiko imunitetą pažeidžiančios lėtinės ligos, atopinė diatezė ir kt. Kai esti šios sąlygos ir veikia etiologinis veiksnys (dažniausiai virusai), pažeidžiama kvėpavimo takų gleivinė. Bronchų gleivinė pasidaro hipereminė, paburksta, padidėja gleivių sekrecija. Progresuojant gleivinės uždegimui ir jos edemai, sutrikus nervinei reguliacijai, gali dažnėti bronchų sienelės raumenų susitraukimai. Tuomet formuojasi obstrukcijos sindromas. Recidyvuojančiam obstrukciniam bronchitui prasidėti svarbūs paveldimi veiksniai, tarp jų ne tik atopiniai, bet ir kiti, lemiantys padidėjusį bronchų reaktyvumą.
Klinika. Jau pirmąją, dažniausiai antrąjątrečiąją ūminės respiracinės virusinės ligos dieną atsiranda pirmųjų ligos simptomų. Respiracinis sindromas reiškiasi ryklės ir nosiaryklės gleivinės katarinio uždegimo požymiais, kosuliu, kuris iš pradžių būna sausas, vėliau pasidaro drėgnas. Kosulio metu gleivių atkosima nedaug. Gana greitai pradeda ryškėti kvėpavimo nepakankamumo požymiai. Kvėpavimas padažnėja iki 50 (rečiau - 60-70) kartų per minutę. Kai pasunkėja iškvėpimas, kvėpavime pradeda dalyvauti pagalbiniai raumenys - įtraukiami tarpšonkauliniai tarpai ir epigastriumas, viršraktikaulinės duobės, plečiami nosies sparneliai. Atsiranda švokštimas - nuolat iškvėpimo metu girdimas garsas. Jis reiškia kvėpavimo takų (nuo plaučių šaknų iki bronchiolių) obstrukciją. Švokštimas, dažnai kartu ir apie burną susidariusi cianozė, ryškėja, kai vaikas esti neramus, verkia arba fizinio krūvio metu. Apžiūrint vaiką, matoma išsipūtusi krūtinės ląsta - atrodo, lyg ji visą laiką būtų įkvėpimo fazėje.
Perkutuojant vaiko krūtinės ląstą, dažnai girdimas „dėžės" garsas.
Auskultuojant girdėti šiurkštus kvėpavimas, kuriam būdingas pailgėjęs iškvėpimas, sausų, cypiančių, švilpiančių karkalų. Kartais, ypač mažiems vaikams, girdima ir stambių bei apystambių arba net pavienių smulkių drėgnų karkalų. Bronchų pažeidimas ligos metu esti išplitęs, difuzinis, todėl karkalai, auskultuojant vaiką, girdimi vienodai visame krūtinės ląstos paviršiuje. Svarbu yra tai, jog vaikui pakosėjus kinta karkalų pobūdis, skambumas ir jų vieta. Įsidėmėtina, kad labai dažno kvėpavimo metu (dažniau kaip 60-70 kartų per minutę) gali nebūti pailgėjusio iškvėpimo.
Obstrukcinio bronchito metu bendros intoksikacijos požymiai (vaiko neramumas, blyškumas, nenoras valgyti ir gerti, patogios padėties paieškos) nėra ryškūs, kūno temperatūra paprastai padidėja nedaug, tačiau adenovirusinės infekcijos metu gali būti ir hipertermija.
Krūtinės ląstos rentgenogramoje matosi plaučių emfizemos požymių (padidėjęs plaučių, ypač apatinių segmentų, oringumas), paryškėjęs, pagausėjęs plaučių bronchų ir kraujagyslių piešinys, nestruktūrinės, išsiplėtusios plaučių šaknys.
Kraujyje randamas normalus arba sumažėjęs leukocitų skaičius, nedidelė limfocitozė, kartais eozinofilija, nedaug (iki 20 mm/val.) pagreitėja ENG, šiek tiek padaugėja CRB.
Ligos trukmė paprastai nėra ilga: jau po 7-12 dienų vaiko būklė būna visai patenkinama.
BRONCHIOLITAS
Bronchiolitas (bronchiolitis) - tai daugiausia pirmųjų dvejų metų (ypač iki 6 mėn.) vaikų liga, kuri reiškiasi smulkiųjų bronchų bei bronchiolių obstrukcija ir kitais kvėpavimo nepakankamumo požymiais.
Paplitimas. Bronchiolitu serga 3-4% visų kūdikių ir vaikų iki dvejų metų amžiaus, ypač žiemos mėnesiais. Vyresni vaikai serga gerokai rečiau - 1-1,5 iš 100 vaikų.
Užsienio, ypač amerikiečių literatūroje bronchiolitas bei obstrukcinis bronchitas dažnai aprašomi kartu ir vadinami bronchiolitu, švilpiančiu arba spazminiu bronchitu, astmoidiniu bronchitu. Tačiau obstrukcinį bronchitą ir bronchiolitą tiek dėl jų patogenezės, tiek dėl klinikinių ypatumų tikslinga išskirti. Pirmas obstrukcijos epizodas dažniau būna (2/3 atvejų) bronchiolito pobūdžio, o kartotiniai epizodai - (% atvejų) obstrukcinio bronchito išraiška. Bronchiolito metu bronchų spazmas turi mažesnės reikšmės, nei sergant obstrukciniu bronchitu.
Etiologija. Iki 80% ligonių bronchiolitą sukelia respiracinis sincitijaus (RS) virusas. Manoma, kad kūdikis gauna iš motinos didelį kiekį IgG klasės antikūnų prieš RS virusą. Kai stinga sekrecinio Ig A, susidarę RS viruso antigeno ir Ig G kompleksai nusėda bronchų sienelėje, sukeldami vietinį uždegimą. Ligą sukelti taip pat gali gripo ir paragripo virusai, rinovirusas, adenovirusas. Vis dažniau pažymima mikoplazmos, chlamidijų, ureaplazmos ir pneumocistų reikšmė bronchiolitui prasidėti.
Bronchiolitą skatina neišnešiotumas, hipotrofija ir paratrofija, ankstyvas dirbtinis maitinimas, blogos gyvenimo sąlygos ir užterštas aplinkos oras (ypač rūkymas kambaryje, kur auga kūdikis). Bronchiolitas greičiau prasideda, jei sergama ligomis, kurių metu nukenčia vietinis kvėpavimo takų ir bendrasis imunitetas. Todėl jis dažnesnis vaikams, turintiems įgimtų širdies ir bronchų anomalijų, bronchopulmoninę displaziją, alergiją, imunodepresiją, sergantiems cistine fibroze, lydima plautinės hipertenzijos. Didelį susirūpinimą kelia ne tik ūmūs bronchiolito efektai, bei ir ilgai trunkantis kvėpavimo takų pažeidimas bei lėtinio bronchų hiperreaktyvumo formavimasis, lemiantis bronchų astmos pradžią.
Patogenezė ir patologinė anatomija. Bronchiolių pokyčiai būna susiję su smulkiųjų bronchų gleivinės edema ir padidėjusia sekrecija. Susiaurėja smulkiųjų bronchų ir bronchiolių spindis, sutrinka plaučių ventiliacija, plaučiai išsipučia, atsiranda kvėpavimo nepakankamumas, plaučių kraujagyslių spazmas, ūminė plautinė širdis. Pirmieji ir ankstyvi pokyčiai, sergant bronchiolitu, stebimi smulkių bronchų ir bronchiolių sienelėje: nusilupusias virpamojo epitelio ląsteles keičia ląstelės, neturinčios virpamųjų plaukelių. Peribronchiniuose tarpuose kaupiasi limfocitai, būna ryški pogleivio edema. Iš nusilupusio epitelio ląstelių, fibrino siūlų ir gleivių susidaro gana standūs, tiršti kamščiai, kurie užkemša bronchų ir bronchiolių spindį. Todėl kvėpavimo takai visiškai ar iš dalies užanka. Obstrukcijos laipsnis, šalutinės ventiliacijos būklė apsprendžia plaučių kolapso arba hiperinfliacijos židinių atsiradimą.
Nekomplikuoto bronchiolito metu trečiąketvirtą dieną nuo ligos pradžios pradeda regeneruoti epitelis, sumažėja sekrecija. Jei nebūna komplikacijų, visiškai virpamasis epitelis atsinaujina tik po 2 savaičių.
Mycoplasma pneumoniac, adenovirusai gali būti nekrozuojančio bronchiolito priežastis. Nurodoma, kad daugeliui vaikų, sergančių bronchiolitu, būna alergija karvės pienui. Vaikams, sergantiems RS viruso sukeltu bronchiolitu, kraujo serume randama specifinių Ig E pnes RS virusą, pastebimai padidėja leukotrienų koncentracija. Visa tai rodo, kad negalima atmesti alergijos arba atopinio polinkio reikšmės bronchiolito atsiradimui.
Smulkių kvėpavimo takų spindis įkvėpimo metu esti didesnis nei iškvėpimo fazėje. Todėl, sergant bronchiolitu, kliniškai dažniau pasitaiko pasunkėjęs iškvėpimas. Kadangi daugeliui ligonių būna abipusis ir difuzinis bronchiolių pažeidimas, gana greitai prasideda kvėpavimo nepakankamumas. Hiperkapnija būna ne visuomet, dažniau, kai ramybės būvyje kvėpuojama daugiau kaip 70 kartų per minutę. Dėl hipoksemijos atsiranda plautinė hipertenzija ir kitų bronchiolitui būdingų kraujotakos sutrikimų. Plaučių emfizema būna tiek dėl kompensacinės pažeistų plaučių sričių hiperventiliacijos, tiek dėl jų ventiliacinės emfizemos. Bronchiolito metu neretai atsiranda ir atelektazių.
Klinika. Pirmųjų gyvenimo mėnesių kūdikiai dažniau serga RS ir paragripo virusų sukeltu bronchiolitu. Adenovirusiniu brocnhiolitu paprastai serga vyresni, 2-3 metų vaikai. Obstrukcijos sindromas atsiranda antrąketvirtą dieną nuo nesunkaus katarinio kvėpavimo takų uždegimo pradžios. Jam ryškėjant, kvėpavimas padažnėja iki 70-90 kartų per minutę, pastebimai pasunkėja ir pailgėja iškvėpimas. Iškvėpti orą padeda pagalbiniai raumenys: įtraukiami tarpšonkauliniai tarpai, viršraktikaulinės duobės, plečiami nosies sparneliai. Gana dažnai pamėlsta aplink burną (cianozė). Jei tachipnėja labai ryški, pailgėjusio iškvėpimo gali ir nebūti.
Vaikas kosti sausu, aukšto tono (spazminiu) kosuliu, kuris gana greit tampa minkštesnis, drėgnesnis. Jis būna neramus, kartais vemia. Trečdaliui ligonių būdinga subfebrili kūno temperatūra, retai - normali. Sergantis vaikas esti dirglus, dažniausiai karščiuoja ne ilgiau kaip 2 dienas. Kai sergama adenovirusiniu bronchiolitu, karščiavimas būna febrilus ir trunka 6-8 dienas.
Vaikas visuomet sudaro sunkaus ligonio įspūdį, būna gana ryškus kvėpavimo nepakankamumas. Jei ligą sukėlė ne adenovirusas, daugeliui vaikų ryškesnių intoksikacijos požymių nebūna.
Ligonio krūtinės ląsta išsipučia, ją perkutuojant, girdimas „dėžės" garsas, sumažėja perkusinės širdies ribos. Kai esti didesnė emfizema, į apačią nustumiamos blužnis ir kepenys. Gana reikšmingi būna auskultacijos duomenys: girdimas šiurkštus kvėpavimas su pailgėjusiu, rečiau švilpiančiu iškvėpimu. Tokio kvėpavimo fone (tiek įkvėpimo viršūnėje, tiek iškvėpimo pradžioje) girdima daugybė smulkių, net krepituojančių drėgnų karkalų. „Drėgnų plaučių" vaizdą dažnai papildo ir stambesni drėgni karkalai. Tuomet kvėpavimas tampa labiau triukšmingas, gargiantis. Vaikui atsikosėjus, stambių drėgnų karkalų mažėja. Kai dusulys esti pakankamai sunkus, o kvėpavimas paviršinis, karkalų gali ir nesigirdėti. Kartais, ypač neišnešiotiems vaikams, atsiranda apnėjos periodų. Jei bronchiolių obstrukcija - labai didelė, kvėpavimas auskultuojant girdimas ypač sunkiai.
Sergant bronchiolitu, pO2, dažnai sumažėja iki 55-60 mmHg, o pCO2, dėl hiperventiliacijos būna gana mažas. Hipoksemija dažniau pasitaiko, kai bronchiolitą sukelia adenovirusinė infekcija. Acidozė pasitaiko gana retai, nes ją stabdo pCO2, sumažėjimas.
Kraujo pokyčiai nebūdingi. Nustatoma nedidelė leukocitozė, šiek tiek padidėjęs ENG arba CRB. Eozinofilija, viršijanti 5%, būna vaikams, turintiems alergiją. Krūtinės ląstos rentgenogramoje matosi išpūsti, emfizeminiai plaučiai, pagausėjęs ir paryškėjęs bronchų ir kraujagyslių piešinys. Atelektazių, židininių pritemimų aptinkama % ligonių.
Vertinant kvėpavimo sutrikimo sunkumą, orientuotis į kvėpavimo dažnio padidėjimą galima tik iki tam tikros ribos. Kvėpavimo darbo padidėjimas ne visada koreliuoja su kraujo dujų lygiais, jis daugiau atspindi kompensacines kvėpavimo raumenų galimybes. Todėl jo negalima laikyti kvėpavimo nepakankamumo matu. Kai rezervinės kvėpavimo funkcijos galimybės senka, kvėpavimo nepakankamumas didėja, bet kvėpavimas nedažnėja. Labiau patikima vertinti pagalbinių raumenų dalyvavimą kvėpavime, tarpšonkaulinių tarpų, viršraktikaulinių duobių, epigastriumo įtraukimus.
Blogėjant vaiko būklei, didėja inspiraciniai sutrikimai. Dėl to galima net asfiksija.
Kai įkvėpimo garsas susilpnėja, kvėpuojant 40% O2 atsiranda cianozė, sumažėja reakcija į skausmą ir pCO2 padidėja daugiau kaip 65 mmHg, tenka taikyti dirbtinį plaučių ventiliavimą. Gerėjant vaiko būklei, pirmiausia sumažėja krūtinės ląstos įtraukimai, rodantys pagalbinių raumenų dalyvavimą kvėpavime.
Obstrukcinio bronchito ir bronchiolito diagnostika. Tipiniais atvejais nesunku atskirti bronchiolitą nuo obstrukcinio bronchito. Tačiau 10-15% ligonių diagnozė yra gana sudėtinga. Tuomet reikia ypač atidžiai vertinti plaučių fizinius pokyčius.
Didelės praktinės reikšmės turi šių ligų diferencinė diagnostika su bakterine pneumonija. Difuziniai pokyčiai plaučiuose, kaip ir ryški obstrukcija, leidžia įtarti daugiau obstrukcinį bronchitą arba bronchiolitą nei pneumoniją. Pneumonijai būdingesnė pakitimų plaučiuose asimetrija, ilgiau besilaikanti subfebrili ar febrili temperatūra, ryški toksikozė. Ypač svarbus rentgeninis tyrimas. Pneumonijos metu dažniausiai matomi uždegimo židiniai, segmentiniai ar skiltiniai pokyčiai, pleuros pažeidimo požymiai. Obstrukciniu bronchitu ir bronchiolitu sergančio vaiko rentgenogramose šių pokyčių nematyti. Gana sudėtinga pasikartojantį obstrukcinį bronchitą skirti nuo bronchų astmos. Obstrukcinis bronchitas dažniausiai atsiranda ūminės respiracinės virusinės infekcijos metu, vaikui karščiuojant, palengva formuojantis obstrukcijai. Bronchų astmos priepuolis rečiau susijęs su šia infekcija, bet dažniau randamas ryšys su alergenu. Dažniau alerginė obstrukcijos prigimtis įtariama, kai obstrukcinis sindromas recidyvuoja, kai būna teigiami odos alerginiai mėginiai, kraujo serume randamas padidėjęs bendro IgE arba specifinių IgE kiekis. Pasunkėjęs kvėpavimas gali būti, esant metabolinei acidozei (pvz., apsinuodijus salicilatais), širdies veiklos nepakankamumui ir plautinei hipertenzijai dėl įgimtų širdies ydų. Jei obstrukcinis sindromas laikosi ilgai, vaiką būtina tirti dėl galimos cistinės fibrozės ir gastroezofaginio refliukso. Dažnai tuomet reikalingas bronchoskopinis tyrimas. Obstrukcinio bronchito ir bronchiolito eiga yra dažniausiai nepiktybinė. Bronchų obstrukcijos požymiai ryškiausi būna pirmąjąantrąją ligos dieną. Jei ligą sukėlė RS ar paragripo virusai, jau antrąją-trečiąją dieną obstrukcijos reiškiniai ima mažėti, nors visai išnyksta tik po savaitės ar dar vėliau. Adenovirusinio bronchiolito metu būklė pagerėja ir kvėpavimo sutrikimas sumažėja po to, kai temperatūra pasidaro normali. Bronchiolito metu hipoksemija gali laikytis net 7-14 dienų, nors jau dusulio ir karkalų nebūna.
Obstrukcinio bronchito ir bronchiolito gydymas. Vaikas, sergantis ūminiu obstrukciniu bronchitu, paprastai gydomas taip kaip ir ūminio paprastojo bronchito metu. Tačiau tokius vaikus dėl didėjančios bronchų obstrukcijos ir gilėjančio kvėpavimo nepakankamumo tenka dažniau guldyti į ligoninę, nes reikalinga deguonies terapija. Nevartotini vaistai, slopinantys kosulį. Gana abejotinas tiek atsikosėjimą lengvinančių, tiek mukolitinių preparatų efektyvumas, nors kartais rekomenduojamas kombinuotas gydymas acetilcisteinu ir ambroksoliu. Jei vaikas gydomas namuose, galima kartais patarti šiltą vonią, karštas rankų ir kojų voneles, palaipsniui didinant vandens temperatūrą iki 41 °C.
Būtinai skiriami broncholitikai. Metilksantinai (aminofilinas, teofilinas) vartojami vis rečiau, nes gana siauras šių preparatų terapinis diapazonas. Be to, palyginti dažnai jie sukelia šalutinių ir toksinių reakcijų, neretai nuo jų dėl padidėjusio skrandžio sulčių rūgštingumo stiprėja gastroeozofaginis refliuksas. Pagaliau nėra įtikinamų įrodymų, kad šie preparatai veiksmingi infekcinės kilmės obstrukciniam bronchitui gydyti.
Todėl dažniausiai vartojami inhaliaciniai arba geriamieji trumpai veikiantys /32 receptorių agonistai (salbutamolis, terbutalinas).
Svarstytinas gliukokortikoidų vartojimas ūminiam obstrukciniam bronchitui gydyti. Kai bronchų obstrukcija trunka ilgiau, ypač kai obstrukcinis bronchitas recidyvuoja, rekomenduotini inhaliaciniai gliukokortikoidai (beklometazonas, budenozidas, flunizolidas, flutikazonas) arba sistemiškai veikiančio geriamojo prednizolono trumpas kursas (5-7 d.).
Antibiotikai nesutrumpina virusinės respiracinės infekcijos laiko ir nemažina bakterinių komplikacijų dažnio. Todėl ūminiam obstrukciniam bronchitui gydyti jie paprastai nevartojami. Antibiotikų galima skirti, jei ilgiau trunka febrilinis karščiavimas, esti ryški leukocitozė, aiškūs infiltracijos židiniai plaučių rentgenogramoje ir teigiamas bakteriologinis pasėlis.
Maži vaikai, sergantys bronchiolitu, gydomi ligoninėje, nes jiems greitai gali atsirasti sunkus kvėpavimo nepakankamumas, kartais sutrinka ir širdies veikla. Išimtiniais atvejais vyresnius vaikus galima gydyti ir namuose, kur taikomas simptominis gydymas. Svarbu, kad ligonio kambarys būtų dažnai vėdinamas, gana vėsus, jame negalima rūkyti. Sergantis vaikas turi pakankamai gauti skysčių (ne mažiau kaip 60-80 ml/kg per dieną; jei vaikas karščiuoja, yra tachipnėja - iki 100 ml/kg per dieną). Skiriami bronchodilatatoriai (geriau inhaliaciniai), antipiretikai, jei vaikas karščiuoja. Būtina aktyvi kineziterapija, kad ligonis greičiau ir lengviau iškosėtų kvėpavimo takuose susikaupusias gleives. Vaikui negalima duoti kosulį slopinančių vaistų. Jei vaiko būklė per 24 vai. nepagerėja, jį būtina guldyti į ligoninę.
Bronchiolitu sergantys vaikai iš pradžių dažniausiai gydomi intensyviosios terapijos skyriuje ar palatoje. Hipoksemijos korekcijai ir siekiant sumažinti skysčių nuostolius, jiems per kaukę arba deguonies palatėlėje duodama sudrėkinto deguonies. Nuo deguonies terapijos ne tik sumažėja dusulys ir cianozė. Taip gydomas kūdikis aprimsta, būna ne toks dirglus. Jei kvėpavimo nepakankamumas gilėja, taikomas spontaninis kvėpavimas su palaikomu pastoviu teigiamu spaudimu, kartais būtinas dirbtinis plaučių ventiliavimas. Sergantis vaikas netenka daug skysčių, juos iškvėpuodamas ir išgarindamas, todėl jam reikalinga rehidracinė terapija. Be to, būtina koreguoti respiracinę acidozę. Dažniausiai neužtenka vaikui duoti daug gerti, bet reikia skysčius lašinti į veną. Pakankamas skysčių kiekis ne tik užtikrina stabilią homeostazę, bet padeda suskystinti kvėpavimo takuose esančias gleives, kurias tuomet lengviau iškosėti.
B2, adrenomimetikų ir anticholinerginių vaistų vartojimas bronchiolitui gydyti svarstytinas. Šie vaistai gerokai reikšmingesni pasikartojančios bronchų obstrukcijos metu, nei pirmą kartą vaikui susirgus bronchiolitu. Yra studijų, iš kurių galima spręsti apie teigiamą salbutamolio poveikį gydant bronchiolitu sergantį vaiką. Tačiau kai kurių tyrimų duomenimis, šis vaistas nebuvo veiksmingas dėl paviršinio kvėpavimo ir nepakankamo patekimo į apatinius kvėpavimo takus. Anticholinerginių vaistų poveikis reikšmingesnis stambiųjų bronchų gleivinei, nes sumažėja gleivių sekrecija. Tuo tarpu bronchiolito metu svarbiausia smulkiųjų bronchų obstrukcija. Bronchų obstrukcijai mažinti vėl rekomenduojamos adrenalino inhaliacijos. Adrenalinas veikia trumpai, todėl inhaliacijas po pusvalandžio galima kartoti. Iki šiol diskutuojama, ar gliukokortikoidai vartotini bronchiolitui gydyti. Jie dažnai neturi teigiamo poveikio, o kartais gali būti net žalingi. Gliukokortikoidai slopina bronchų gleivinės uždegimą, bet veikia nepakankamai greitai, kad veiksmingai sumažintų ūminio bronchiolito simptomus. Jei yra labai sunki bronchų obstrukcija, dėl kurios sumažėja oro tėkmė ir pablogėja dujų apykaita, reikia skirti sistemiškai veikiančių gliukokortikoidų, pvz., deksametazono po 0,6 mg/kg į raumenis arba veną.
Kai kurių tyrimų duomenimis, priešuždegiminis kūdikio, sergančio bronchiolitu, gydymas inhaliaciniais steroidais gali būti veiksmingas. Tačiau palaikomasis gydymas turėtų trukti iki 6 mėn.
Kaip ir obstrukciniam bronchitui, taip ir bronchiolitui gydyti antibiotikai nevartotini. Tačiau reikėtų atminti, kad bakterinių komplikacijų bronchiolito metu pasitaiko neretai. Įtariant bakterinę komplikaciją, būtina tirti kraują, CRB kiekį, daryti krūtinės ląstos rentgenogramą. Jei randama komplikacija, reikia pradėti antibakterinį gydymą.
Prognozė. Obstrukcinio bronchito ir bronchiolito prognozė dažniausiai gera. Letališkumas nuo bronchiolito neviršija 1-2%. Tačiau trečdaliui ar net pusei vaikų, persirgusių bronchiolitu, vėliau obstrukcijos epizodai kartojasi - dažniausiai per pirmuosius 6-12 mėn. kaip atsakas į RS viruso sukeltą infekciją. Bronchų obstrukcijos epizodai mažiems vaikams, ypač turintiems atopijos požymių ir alerginėmis ligomis sergančių šeimos narių, linkę kartotis. Tačiau iki 6 m. amžiaus daugeliui vaikų šie reiškiniai visai išnyksta. Jei obstrukcijos epizodai kartojasi pakankamai dažnai, neišnyksta, kai vaikas sulaukia šešerių metų, būtina jį tirti dėl galimų įgimtų kvėpavimo takų anomalijų, svetimkūnio, bronchektazių, imunodeficitinių būklių, tuberkuliozės, alergijos, sinusito, tonzilito, adenoidų ir cistinės fibrozės. Literatūroje nurodoma, jog persirgus vaikystėje bronchiolitu, dažniau prasideda suaugusiųjų lėtinė obstrukcinė plaučių liga.
Profilaktika ir dispanserizavimas. Persirgusius bronchiolitu vaikus patartina vienerius metus dispanserizuoti. Svarbiausia laiku išaiškinti jų alergines reakcijas ir užkirsti kelią tolesnei sensibilizacijai. Kai bronchų obstrukcija kartojasi, tikslinga tirti bendrą ir (arba) specifinį IgE, vyresniems vaikams atlikti įodinius alerginius mėginius. Teigiami tyrimų rezultatai, taip pat obstrukcijos epizodai, be respiracinės virusinės infekcijos požymių, liudija apie atsiradusią bronchų astmą. Vaiką, persirgusį obstrukciniu bronchitu ar bronchiolitu, reikėtų mėnesį neskiepyti.
Patarimai tėvams. Labai svarbu tinkamas vaiko režimas ir mityba, ypač grynas kambario, kur jis gyvena, oras. Tėvai turėtų rūpintis gyvenamojo būsto švara; vaiko kambaryje griežtai draudžiama rūkyti. Būtina išaiškinti rūkymo žalą vaikams ir paaugliams, stengtis, kad jie nerūkytų, nes kvėpavimo takų ligos dažniau pasitaiko rūkantiems.
