Cistitas (cystitis) - mikroorganizmų ar kitų veiksnių sukeltas šlapimo pūslės uždegimas.

Paplitimas. Cistitas -viena dažniausiųjų vaikų, ypač mergaičių, ligų. Apklausiant suaugusias moteris, 40-50% jų sakosi sirgusios šlapimo pūslės uždegimu. Tikrąjį vaikų sergamumą cistitu nustatyti neįmanoma, nes dažnai dėl jo tėvai į gydytoją nesikreipia.

Etiologija. Cistitą, kaip ir pielonefritą, dažniausiai sukelia Eschcrichia coli, rečiau - kitos žarnyno bakterijos (Klebsiella, Proteits, Enterococcus genčių), kartais - koagulazės negaminantys stafilokokai (S. epidermidis, S. saprophyticus), kai kurie virusai. Pasitaiko ir nemikrobinės kilmės cistitas (vaikams - dažniausiai nuo vaistų).

Patogenezė. Bakterijos į šlapimo pūslę paprastai patenka per šlaplę. Tačiau normali šlapimo pūslė turi keletą apsaugos nuo infekcijos būdų. Pirmiausia - tai normalus šlapinimasis, kurio metu pašalinamos ir į šlapimo pūslę patekusios bakterijos. Antra, šlapimo pūslės gleivinę dengia gleivių sluoksnis, į kurį bakterijos „įklimpsta"; gleivės nuolat atsisluoksniuoja ir kartu su bakterijomis pasišalina su šlapimu. Yra ir sudėtingesnių (imuninių) šlapimo pūslės apsaugos būdų, kurie ne visai išaiškinti. Sutrikus šlapinimuisi, pažeidus šlapimo pūslės gleivinę mechaniškai (pvz., kateterizuojant) mikroorganizmai lengviau gali sukelti uždegimą.

Patologinė anatomija. Cistoskopuojant matosi paraudusi, paburkusi šlapimo pūslės sienelė, vietomis esti hemoragijos plotelių. Mikroskopiškai matosi kapiliarų pilnakraujystė, stromos paburkimas, židininė leukocitų infiltracija. Kai yra lėtinis cistitas, pažeidžiami gilesni sluoksniai, pradeda reikštis proliferaciniai pakitimai. Neretai cistoskopuojant matosi apvalių, į cistas panašių iškilimų (cystitis cystica), kurie mikroskopiškai yra paryškėję limfoidiniai folikulai. Labai retai vaikai serga intersticiniu cistitu, kai vyrauja fibroziniai pakitimai, šlapimo pūslės sienelė randėja.

Klasifikacija. Pagal etiologiją cistitą galima skirstyti į bakterinį, virusinį, alerginį (eozinofilinį), cheminį, spindulinį, pagal endoskopinius ir patologinius morfologinius pakitimus - į katarinį, cistinį (folikulinį), intersticinį, pagal eigą - į ūminį ir lėtinį. Skiriama ir ribota cistito forma -trigonitas.
Klinika ir diagnostika. Pagrindinis ūminio cistito simptomas - dizurija (dažnas ir staigus noras šlapintis, skausmingas šlapinimasis), skausmas pilvo apačioje; vaikai paprastai nekarščiuoja. Mažiems vaikams dėl skausmo šlapimas refleksiškai gali susilaikyti. Šlapimas būna drumstas, kartais - rausvas nuo kraujo priemaišos arba, vaikui baigiant šlapintis, pasirodo kraujo lašelių (terminalinė hematurija).

Lėtinio cistito simptomai esti įvairūs. Paūmėjimai gali reikštis kaip ūminis cistitas, tačiau dažniausiai simptomai būna ne tokie ryškūs arba jų išvis nebūna. Kai liga paūmėja, vaikai neretai šlapinasi į lovą arba dieną nesulaiko šlapimo. Kartais vienintelis ligos požymis - blogas šlapimo kvapas arba drumstumas.
Nei ūminiu, nei lėtiniu cistitu sergančių vaikų kraujo pokyčių paprastai nebūna. Tiriant šlapimą, nustatoma nedaug baltymų, įvairus skaičius eritrocitų ir leukocitų. Ūminiu cistitu sergančių vaikų šlapimo pasėlių rezultatai nėra labai patikimi, nes dėl dažno šlapinimosi bakterijų paprastai būna nedaug ir tikrąją bakteriuriją sunku atskirti nuo šlapimo užterštumo. Lėtiniu cistitu sergančių vaikų šlapime randama daug bakterijų (105/ml ir daugiau, teigiama nitritinė reakcija).
Tikslinga atlikti šlapimo pūslės ir inkstų echoskopiją, ypač jei dizurija arba šlapimo pokyčiai kartojasi; šis tyrimas padeda nustatyti šlapimo organų anomalijas, skirti cistitą nuo kitų hematurijos ir dizurijos priežasčių.

Ūminį cistitą dažniausiai tenka skirti nuo uretrito (paaugliams - ir nuo uretrito, sukelto lytiniu būdu plintančių mikroorganizmų), šlapimo takų svetimkūnių, akmenligės, neurogeninių šlapinimosi sutrikimų (dirgliosios šlapimo pūslės). Mergaičių lėtinį cistitą dažniausiai reikia skirti nuo vulvovaginito; dėl to būtina ginekologo konsultacija, bakteriologinis šlapimo tyrimas.

Eiga ir baigtis. Ūminis cistitas trunka keletą dienų. Jis gali aprimti ir be antimikrobinio gydymo, tačiau visada (ypač mažiems vaikams) gresia tam tikras kylančiosios infekcijos (pielonefrito) pavojus. Mergaičių cistitas neretai kartojasi, tampa lėtiniu. Pastarasis gali trukti keletą metų, tačiau jei nėra anatominių anomalijų, komplikacijų (pielonefrito), atokioji baigtis - gera.

Gydymas. Ūminis cistitas gydomas geriamaisiais antimikrobiniais vaistais (nelaukiant šlapimo pasėlio rezultatų) - nitrofuranais, trimetoprimu, kotrimoksazoliu, II kartos cefalosporinais, amoksicilinu ir klavulano rūgštimi, sultamicilinu. Gydymo trukmė - 5-7 dienos. Diurezei skatinti tinka šilti gėrimai, vaistažolių arbatos. Jei vaikui skauda šlapinantis, duodama vaistų nuo spazmų (pvz., drotaverino), skausmas malšinamas indometacinu, ibuprofenu.

Lėtinį cistitą patartina gydyti pagal šlapimo pasėlių rezultatus. Antimikrobinių vaistų pasirinkimas iš esmės toks pat, kaip ir ūminiam cistitui gydyti. Gydymo trukmė - 7-10 dienų. Turima duomenų, kad recidyvų skaičių gali mažinti spanguolių, mėlynių gėrimai, žarnyno probiotikai. Kartais, kai recidyvai susiję su dizurija, šlapimo nelaikymu, tikslingas ilgalaikis (kelių mėnesių trukmės) antirecidyvinis gydymas mažomis (1/3-1 /4 gydomosios dozės) nitrofuranų, trimetoprimo ar kitų vaistų dozėmis.
Prognozė. Ūminiu cistitu sergantis vaikas dažniausiai visiškai pasveiksta, neigiamų pasekmių nelieka. Lėtinis cistitas gali trukti daug metų, tačiau jei neprisimeta pagrindinė komplikacija - pielonefritas, taip pat visiškai pasveikstama. Kai mergaitė bręsta, cistitas paprastai liaujasi, tačiau neretai vėl pradeda kartotis lytinio aktyvumo, nėštumo laikotarpiais.
 

Profilaktika. Vaikas turi reguliariai šlapintis, reikia kruopščiai prižiūrėti išorinius lyties organus, reguliuoti žarnyno veiklą.
 

Patarimai tėvams. Nuo mažens vaiką būtina pratinti, kad jis išmoktų laikytis asmens higienos.